Ką mums primena XIX a. paskutinieji dešimtmečiai – Vinco Kudirkos laikmetis? Geriausiai prisimenama tai, kas nekasdieniška, neįprasta, išskirtinio… Vinco Kudirkos asmenybė su niekuo kitu nesulyginama – drąsi, tiesi, pranašinga ir taikli. Taikyta be užuolankų, į pačią esmę. Žmogaus esmė – tai žemė, į kurią įleidi šaknis, iš kurios išaugi, kurios […]
Kategorija: Kolega kolegai
Leonidas Donskis: „Svarbu nuolat skaityti pačias geriausias knygas“
Šiuolaikinėje, nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą. Kinta ir santykis […]
Fiodoras Dostojevskis
F. Dostojevskis buvo vienas iš nedaugelio rašytojų, labiausiai veikusių XX a. literatūros, filosofijos, teologijos mąstytojus, Rusijos ir viso pasaulio skaitytojus bei kritikus. Dabar šis intravertas yra laikomas literatūros klasiku ir tikrai ne be reikalo.
Žymūs lietuviai evangelikai
Žymūs lietuviai evangelikai( M. Mažvydas, K. Donelaitis ir kt.)
Jūratė Sprindytė. Genties pirštas (Juozas Aputis. Vieškelyje džipai, 2005) (Recenzija)
Kai nuo postmodernistinių mišrainių tampa atgrasu, norisi gryno maisto. Imu skaityt naują Juozo Apučio knygą „Vieškelyje džipai“. Ir štai gaunu duonos ir vandens, ir duona dar patepta medumi. Džiaugiuosi, kad novelių rinkinys storas, fundamentalus, kad ne kartą atsiversiu, kai būsiu pamiršusi, kaip gali skambėti lietuvių literatūros kalba. „Vieškelyje džipai“ – […]
Ar menas svarbus visuomenei? (apie S. Nėrį)
<…>Kai dėl Salomėjos Nėries atminimo įamžinimo, tai, man rodos, paminklo jai Lietuvoje nėra – juk paminklu nepavadinsi V. Vildžiūno kamerinio pobūdžio galvutės prie šv. Kotrynos bažnyčios. Tiesa, yra jos vardo mokyklų. Neseniai aš pati rašiau, kad tokios nevienareikšmės biografijos žmogaus, kaip Nėries,vardu mokyklų vadinti nederėtų, bet tai jau mokyklų bendruomenių […]
Salomėja Nėris: „Meilė kaip mirtis neišvengiama“
<…>Bet ir tai ne visa tiesa. Be „Iliados“ iliustracijų, Rudnosiuko bei peliukės Micės nuotykių, jau ankstyvojoje vaikystėje mano vertybines nuostatas formavo „Eglėje žalčių karalienėje“ tiesą bylojanti gegutė, likimiški Sigutės ir karvytės santykiai ar sniege pėdų nepaliekanti ragana. Tad ne aš atradau Salomėją Nėrį, o Salomėja Nėris atrado mane labai anksti, […]
Pasaulis ir jo pabaiga be pabaigos pagal Jurgą Ivanauskaitę
<…>Turint tai galvoje, kyla dar viena idėja – androginiškosios meilės, kurią savo „Puotoje“ kaip neįveikiamos žemiškosios bei kūniškosios meilės vaizdinį aprašo Platonas, Aristofano lūpomis teigdamas, kad dauguma paleistuvių yra šios androginiškos kilmės, beviltiškai ir aistringai geidžiantys savo antrosios pusės. Nes androginiška meilė, kuri romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ pateikiama kaip tobulos, […]
Apie S. Nėries gyvenimo vingius ir jos gyvenimo meiles
<…>Apskritai ji buvo labai uždaras žmogus. Pernelyg uždaras, kad viešai gailėtųsi. Be abejo, ji tada labai susikrimto, bet burtas jau buvo mestas. Vadinasi, reikia važiuoti į Maskvą. Tragiškas buvo ir tas važiavimas. Kai traukinys kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną, Salomėja Nėris griežtai atsisakė važiuoti toliau. Korsakas tokį jos elgesį motyvavo […]
Lūžio pėdsakas: gamtos vaidmuo Vinco Mykolaičio-Putino ir Jono Aisčio poezijoje
Alfonsas Nyka-Niliūnas, apibūdinęs Joną Aistį kaip tylų lietuvių poezijos modernizuotoją, teigia, kad, be viso kito, Aisčio modernumą liudija ir „naujas visais laikais mūsų poezijoje populiaraus santykio su gamta ir aplinka traktavimas“ (Nyka-Niliūnas, 1996, 67). Lietuvių poezijos tyrinėtojai ne kartą yra užsiminę apie „kitokį“ gamtos vaizdavimą šio poeto kūryboje. Pats Nyka-Niliūnas, […]